Vat kokį gudrų pavadinimą sugalvojau šiam įrašui Ištikrųjų atsibodo tas jausmas, kai jauti, kad universitetas tave verčia ne tobulėti, o pamažu durnėti (galbūt netaip išsireikšiu, bet esmę turbūt supratot).

Pasakysiu aš jum atvirai – tikrai senai universitete gavau injekciją žinių, kurios skatinintų susidomėjimą, skatintų tobulėti. Žinoma, jūs pasakysit – svarbiausia noras, tačiau ar jis visad svarbiausias? Manau, kad ne. Ar įmanoma dar kažko norėti, kai darbo savaitę iš namų išvyksti 7 val. ryto, o į juos grįžti tik 22 ar net 23. Savaitgalis lieka tik pailsėjimui ir pasiruošimui kitai savaitei. Tačiau šiandien prabudęs ir dar ilgai tingėjęs keltis iš lovos sugalvojau – keikvieną savaitgalį bent kelias valandas rasiu savišvietai.  Užduotis tikrai rimta, nežinau kaip taip pavyks įgyvendinti, bet kuo arčiau pavasaris, tuo daugiau laiko turėtų atsirasti.

Visas idėjos įgyvendinimas prasideda jau ŠIANDIEN. Iš knygų lentynos pasiėmiau ir dulkes nuvaliau nuo pradėtos ir nebaigtos skaityti Bilo Geitso knygos “Verslas minties greičiu”. Internete pilną įvairių atsiliepimų apie ją, tačiau tie 60 pulapių, kurie kažkada buvo perskaityti keliaujant traukiniu į Vilnių, įtraukė ir vis nori skaityti toliau ir toliau.

Tikslą jau turiu, su kuo jį įgyvendinti taip pat. Galbūt šiemet vėl pavyks apsilankyti knygų mugėje ir įsigyti naują knygą.

O jūs skaitote knygas? Ar tiesiog varvinate akis priešais kompiuterį ieškodami naujausios informacijos?

[poll id=”19″]