@Krepsinis.net

Sveiki, senai berašiau kažką apie krepšinį. Ilgai galvojau, ką įdomesnio papasakoti ar surasti internete. Po vakarykščių RKL varžybų tarp Birštono ir Panevėžio, sumąsčiau papasakoti, kaip jaučiamas psichologinis spaudimas.

Seniau teisėjaujant niekada nebuvau pajautęs didelio psichologinio spaudimo. Žinoma, kiekvienose varžybose yra tam tikras spaudimas ir sirgalių, komandų žaidėjų bei trenerių, tačiau pastarosiose dviejuose iš trijų RKL varžybų tikrai pajutau, ką tai reiškia. Pirmiausias išbandymas buvo Kaune. Kartu su kitu teisėju (L.Žarnausku) nuvažiavę nusiteikinėjome ir ruošėmės varžyboms. Nuo pat pradžių žinojome, kad varžybos bus gana sunkios. Sunkios ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Galbūt jums atrodo, kas čia gali būti psichologiškai sunkiu, tačiau aš į šį klausimą galiu atsakyti labai paprastai. Tose varžybose teisėjai tikrąja prasme buvo negerbiami. Vos atbėgus į vieną iš aikštės pusių ir priartėjus prie šoninės linijos, iškart išgirsdavai žiūrovų šūksnius. Žinoma, žiūrovų reakcija būna visose varžybose, tačiau tokios nepagarbos niekada nebuvau matęs. Ši pagarba išreiškiama labai paprastai – mosavimu su tuščiu buteliu virš teisėjo galvos, įvairiais nepagarbiais gestais. Žinoma, žiūrovų įtaka neturi didelės tiesioginės įtakos, tačiau Kaune tie sirgaliai buvo žaidžiančių vaikų tėvai, todėl jie nedvejodami perėmė iniciatyvą ir teisėjų kiekvieną švilpuką palydėdavo replikomis. Žinoma, šios replikos nėra tiesioginės, tačiau visada tai pastebi. Galbūt daugumai tai pasirodys kvaila, tačiau man tai tikrai buvo didelis išbandymas, nes pradžioje tarsi bijojau visų reakcijos, tačiau greit prisitaikiau ir susitvarkiau su savo psichologija.

Jau po šių rungtynių, visuomet save kitoms rungtynėms paruošiu netik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Jau vakar galėjau įsitikinti, kad neklydau. Vakar su J.Katausku teisėjavome RKL varžyboms tarp Birštono ir Panevėžio komandų. Varžybose teisėjus stebėjo iš visų salės kampų: ir žiūrovai, ir žaidėjai, ir treneriai. Po kiekvieno švilpuko pasigirsdavo vis kitokie šūksniai. Žinoma, daugelis jų buvo nepiktybinių, tačiau teisėjas turi buti nusiteikęs ir į tai nereaguoti. Galbūt ne taip, kad žaidėjas priėjęs negautų kokio paprasto atsakymo, tačiau jis turi nereaguoti į visų žiūrovų ir žaidėjų replikas ir atlikti savo darbą neatsižvelgdamas į emocijas. Na žinoma, galbūt nevisada taip  išeina, tačiau mano nuomone taip turi būti ir aš taiip stengiuosi elgtis. Gaila, kad šiose rungtynėse nebuvo komisaro kuris stebėtų teisėjų darbą, nes tikrai būtų įdomu sužinoti, kaip viskas atrodė iš šalies, labiau patyrusio žmogaus akimis. Tačiau nieko nepakeisi, buvo kaip buvo. Juk gyvename ir mokomės. Tikrai nebūčiau to patyręs, jei netobulėčiau ir negalėčiau teisėjauti vis aukštesniame lygyje. Tikiuosi, kad po tokių išbandymų tikrai galėsiu geriau pasiruošti varžyboms psichologiškai.

Žinoma, jūs galite nesuprasti, ką aš pajaučiau teisėjaudamas rungtynės, nes tai sunkiai apsakoma. O tiems kas suprato, siūlau niekada neprieiti tokios ribos, kai krepšinio teisėjams būtų grasinama susidorojimu ar panašiais veiksmais. Na turbūt tiek šiam kartui.