Dirbu jau beveik 5 mėnesiai ir pastarąją savaitę teko pirmą kartą išvykti į komandiruotę. Tai buvo netik pirmoji komandiruotė, bet ir pirmasis skrydis, pirmoji tolima kelionė, tačiau apie viską nuo pradžių.

Mūsų firmos centrinė būstinė įsikūrusi Prancūzijoje, Dijon mieste. Visi projektų vadovai yra įsikūrę ten, todėl norėdami geriau suprasti projekto esmę, visus reikalavimus turėjome susitikti, nes bendravimas virtualiame pasaulyje atima daug laiko ir tai yra gan sudėtinga.

Kelionė prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą, kai 11 val. turėjome tiesioginiu skrydžiu pasiekti Paryžių. Niekad dar nebuvau skridęs lėktuvu, todėl laukė pilnas įspūdžių skrydis virš debesų. Po dviejų su puse valandų skrydžio išlipome Šarlio de Golio oro uoste. Išties nesitikėjau, kad oro uosta gali būti toks didelis. Nusigauti iš vieno terminalo į kitą reikia netik daug laiko, bet reikia važiuoti ir vietiniu traukiniu. Kadangi mums reikėjo nuvažiuoti į Dijon miestą, todėl reikėjo rasti traukinį ar kitokį būdą nusigauti į “Gare de Lyon” traukinių stotį.

Pasiekus stotį sužinojome, kad artimiausias mums tinkantis traukinys, turintis laisvų vietų tik 21 val, todėl turėjome daugiau nei 4 valandas laisvo laiko. Tai leido mums šiek tiek pasivaikščioti po Paryžių, pamatyti mažą jo dalį. Šiek tiek pasivaikščioję ir užkandę Macdonalde grįžome į stotį, nes jau truputėlį jautėme nuovargį po jau beveik įpusėjusios kelionės.

Dar prieš vidurnaktį pasiekėme galutinį tikslą ir apsilankėme centrinėje “Manaty” būstinėje Dijon mieste. Pirmieji miesto įspūdžiai paliko tikrai gerą įspūdį, norą pamatyti miestą dienos šviesoje.

Pirmadienio rytas prasidėjo susipažinimas su “Manaty” darbuotojais. Pradžioje buvo nedrąsu, galbūt ne dėl aplinkos, bet dėl bendravimo įgūdžių kita kalba, tačiau kuo toliau viskas pasikeitė į gerąją pusę. Tik spėjęs atvykti į Dijoną, gavau “task list’ą” savaitei, todėl iškart reikėjo kibti į darbą. Atrodo tik pradėjau dirbti, o jau atėjo pietų metas.

Prancūzijoje pietūs trunka kokią pusantros valandos. Čia niekas neskuba pietauti, visi šnekučiuojasi, gurkšnoja vyną ar alų. Taip pat pietūs čia iš triejų patiekalų – užkandžio, pagrindinio patiekalo ir deserto. Per savaitę Prancūzijoje teko paragauti visokios rūšies maisto. Vieną dieną netgi teko paragauti sraigių. Prancūzų pietūs turbūt ir paliko didžiausią įspūdį iš šios kelionės.

Vieną dieną “Manaty” darbuotojai surengė vyno degustavimo varžybas. Kadangi nesu joks vyno mėgėjas ir dažnai jo negeriu, tai pavyko atskirti 6 vynus iš 8 t.y. pasakyti raudonas ar baltas. Patys prancūzai varžėsi daug rimtesnėje dvikovoje – jiems reikėjo pasakyti vyno pavadinimą. Po įnirtingos kovos, vienas iš jų teisingai ištarė net 6 vynų pavadinimus 🙂

Kelionė namo prasidėjo jau 6 val. ryto. Laukė 2 valandų kelionė į oro uostą. Nuvykus ten reikėjo dar palaukti 4 valandas iki lėktuvo, tačiau likus 2 išvydome užrašą “DELAYED”. Tai tikrai nepakėlė nuotaikos, nes mes skridome maršrutu su persėdimu Paryžius – Ryga – Vilnius, todėl grėsė pavėlavimas į kitą lėktuvą. Tačiau lėktuvas vėlavo tik 30 min. ir sėkmingai pakilę, nusileidome Rygos oro uoste, kur po valandos jau laukė paskutinis skrydis į Lietuvą. Lietuvoje nusileidome šiek tiek po 21 val. Išlipus iš lėktuvo ir einant į atvykimo salę, Vilniaus oro uostas pasirodė toks didelis, kaip niekad negalvojau.

Štai tokie trumpi mano įspūdžiai iš komandiruotės į Prancūziją. Tikrai tikiuosi, kad labai greit galėsiu į Prancūziją nuskristi ne darbo reikalais.