Visi turbūt tiek laukė kelėdų ir tų kelių laisvų dienų, ka susitinkame su savo giminaičiais, pažįstamais. Šios šventės netik atėjo labai greit, bet praėjo dar greičiau. Aš tai net nepastebėjau kaip greit ir nepastebimai prabėgo 72 valandos.

Namiškių aplankęs nebuvau jau daugiau nei pusantro mėnesio, todėl 4 valandų kelionė namo (užsitęsė tiek, dėl prasto oro) neprailgo.  Vos tik įvažiavus į Telšius supratau, kad pasiilgau šito mažo miestelio, apkrauto nežmonišku sniego kiekiu 🙂 Senai bemačiau tiek sniego!!! Palyginus su Telšiais, sostinėje tik kelios snaigės nukritusios 😀

Tradiciškai kūčias ir kalėdas praleidžiame kaime. Į jį nuvažiavęs nebuvau daugiau nei pusmetį, todėl tai dar labiau padėjo sukurti šventinę nuotaiką. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad sniego kasimas, malkų nešimas ir panašūs darbai galėtų būti tokie malonūs.

Kadangi jau pirmdienį turėjau eiti į darbą, tai sekmadienį baigėsi visos šventės ir reikėjo pasinerti į tą pačią rutiną, supančią jau nuo rudens. Atrodo švenčių metu pailsėjau, tačiau pirmadienio ir antradienio rytai buvo košmariški. Negalėjau lengvai išsiridenti iš lovos ir atmerkti akių. Mane privertė atsikelti, tik tai, kad turiu dėl ko stengtis ir nenoriu nuvilti.