Kaip jau rašiau anksčiau, paskutinėmis gegužės dienomis ir birželio pradžioje buvau išvykęs atostogauti į Italiją. Dar sausio mėnesį pradėjau galvoti apie busimas atostogas. Pakalbėjęs su draugais ir radęs bendraminčių padėjau ieškoti patogiausios ir pigiausios ekskursijos vežančios į Italiją. Po ilgų ieškojimų ir svarstymų pasirinkau "Grūdos" siūlomą 10 dienų kelionę. Žinoma, tuoj atsiras pesimistų, kurie sakys, kad keliauti lėktuvu daug patogiau, esi nuo nieko nepriklausomas, tačiau keliaujant autobusu pamatai daug gražių vaizdų, susipažįsti su naujais žmonėmis, priverti kūną pajudėti po tūnojimo ofise.

Maršrutas

Kelionės maršrutas parinktas labai gerai, per 10 dienų pervažiavom visą Italiją. Per šias 10 dienų teko aplankyti Gracą (Austriją), Florenciją, Pizą, Romą, Vatikaną, Montekasino abatiją, Neapolį, Pompėją, Kaprio salą, Asyžių, San Mariną, Veneciją. Miestų sąrašas ilgas, o lankytinų objektų dar didesnis. Kiekviena diena būdavo suplanuota nuo pusryčių iki vakarienės, kiekvieno objekto apžvalgai paskirtas tam tikras laikas. Labai retai grįžti į susitikimo vietą anksčiau nei reikia. Maršrutas suplanuotas taip, kad pirmoji kelionės pusė yra daug sudėtingesnė fiziniu atžvilgiu, tačiau antrojoje dalyje keliautojai gauna daugiau poilsio (vien ką reiškia diena Kaprio saloje).

Gidas

Labai puikus gidas Sigitas – 50 % kelionės sėkmės. Eruditas, geranoriškas, su labai geru humoro jausmu, dideliu žinių bagažu. Aš visada mėgau klausytis įvairių istorinių pasakojimų, todėl šioje kelionėje buvo tikras malonumas klausytis gido pasakojimų apie Italiją, apie tam tikrus objektus. Vien ką duoda tai, kai važiuodamas autobusu iš vienos vietos į kitą girdi deklamuojamą eilėraštį Lotyniškai, o svarbiausia tai, kad gidas neturėjo nei vieno juodraščio – visos žinios ir pasakojimai patalpinti jo galvoje.

Įspūdžiai

Gracas

Pirmasis miestas, kuriame sustojome. Ekskursiją rusų kalba vedė vietinė gidė, tačiau nemokantiem perpasakojo mūsų gidas. Vaikščiojant po šį miestą ir matant istorinius pastatus ir objektus pagaliau pajaučiau atostogų dvasią, nes dingo visos mintys apie sesiją, apie paliktus ir neužbaigtus darbus. Turbūt didžiausią įspūdį paliko freskomis išpuoštas namas, centrinė aikštė ir laikrodžio bokštas, o vienas įdomiausių matytų vaizdų, tai kai Mūro upėje žmonės plaukioja su banglente.

Florencija – Piza

Antroji kelionės diena mus atvedė į Florenciją, vieną iš viduramžių Renesanso kultūros centrų. Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis, todėl labai dažnai teko girdėti šiuos vardus, matyti jų paliktus darbus. Vieną didžiausių prisiminimų paliko Šv. Kryžiaus bazilika ir šalia jos esantys statiniai. Šis visas statinių rinkinys toks didžiulis, toks įspūdingas, kad niekaip nebuvo galima apimti visko į fotoaparato objektyvą.

Kitoje dienos pusėje užsukome pamatyti visiems žinomo pakrypusio Pizos bokšto. Niekad nebuvau pagalvojęs, kad šalia bokšto gali būti kitų, ne ką prasčiau atrodančių ir įdomių pastatų. Apsilankymas Pizoje buvo tarsi atokvėpis po visos dienos. Čia nebebuvo taip karštą, nebesupo didžiuliai miesto statiniai, net buvo galima atsisėsti pievoje ir ramiai pasižvalgyti.

Roma – Vatikanas

Romos ir Vatikano aplankymui buvo skirtos dvi dienos. Kiekvienos dienos rytą mes su autobusu pravažiuodavome pirmąją metro stotelę, o vėliau naudodamiesi metro keliavome po Romą. Dar prieš kelionę labiausiai norėjau aplankyti du objektus – Koliziejų ir forumą. Gaila, kad po šiuos du objektus pasivaikščioti turėjome gana nedaug laiko, tačiau vis vien jie paliko neišdildomą įspūdį. Niekad nesidomėjau apie „Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II“, tačiau pamačius jo dydį, jo grožį, tikrai likau sužavėtas.

Lankantis Romoje negalima neaplankyti Vatikano. Pradžioje apsilankėme Vatikano muziejuose. Tikrai negalvojau, kad gali būti tiek eksponatų!!!! Atrodo eini, eini ir eini, o rodyklių į skirtingas ekspozicijas vis daugėja ir daugėja. Eksponatų daug, o žmonių dar daugiau Pasistumdant su kitais ekskursantais labai greitu tempu apėjome didžiąją dalį eksponatų, pasiklausėme ir užsieniečių gidų vedamų ekskursijų ir pamatėme visus svarbiausius eksponatus. Pasibaigus ekskursijai keliavome į Šv. Petro aikštę ir baziliką. Televizoriaus ekrane daug kartų esu matęs šia vietą, tačiau kokia ji didelė ir įspūdinga pamačiau tik įkėlęs koją per Vatikano valstybės sieną. Vaikščiojant po Šv. Petro baziliką labiausiai įstrigo gido pasakytas sakinys „Bazilika suprojektuota taip, kad į vidų patekęs žmogus nesijaustų menkas ir nebūtų užgožiamas jos didybės“. Pradžioje jis galbūt ir atrodė netoks teisingas, bet vaikščiojant ir nematant pabaigos tikrai persigalvojau.

Montekasino abatija – Neapolis – Pompėja

Po ekskursijos Vatikane ir Romoje visi jautėsi tokie išsekę fiziškai. Turbūt retas žmogus dienos metu tiek vaikšto, tokiame karštyje, tokioje žmonių minioje. Kelionė į Montekasiną prasidėjo ankstyvą rytą važiuojant serpantinais į kalną. Užvažiavus atsivėrė įspūdingas vaizdas į apačioje esantį miestelį, tolumoje plytinčius laukus. Vaikščiojant po vienuolyną matomi įspūdingi vaizdai leido vėl atsikvėpti nuo miesto sienų, nuo didžiulės minios jame.

Neapolis visiškai kitoks miestas nei anksčiau aplankyti. Čia verda kitoks gyvenimas, kitokia papročiai. Turbūt visi girdėjo apie netvarką Neapolyje, apie skalbinių džiovinimą ir tai, kuo didesnė tavo transporto priemonė, tuo didesnę pirmenybę turi Visu tuom teko įsitikinti, teko netik pajausti ką reiškia eiti pro žuvies parduotuvę mažoje gatvelėje, bet ir pamatyti kaip kibiras vandens išpilamas tiesiai ant žmonių. Neapolis tai picos gimtinė, todėl būtų nuodėmė šiame mieste neparagauti picos. Prisipažinsiu, jei Lietuvoje gamintų tokio skanumo picas, kiekvieną dieną sėdėčiau kavinėje ir jas šlamščiau.

Pamačius Neapolio gražumus toliau keliavome į senovinį Pompėjos miestą. Vaikščiojimas po griuvėsius dar viena mano aistra, todėl Pompėja buvo dar vienas iš mano norimų aplankyti objektų. Gaila tik to, kad vaikščiojant mus užklupo lietus ir teko slėptis viename iš senovinių namų. Niekada net negalvojau, kad falų vienoje vietoje galima pamatyti tiek daug. Falas Pompėjoje – tai simbolis nuo nužiūrėjimo, todėl vaikštant jį galėjai pamatyti ir ant grindinio, ir kaip ženklą simbolizuojantį viešnamį. Galų galiausiai, suvenyrų krautuvėlės tiesiog apkrautos nešvankiais simboliais ir paveikslėliais.

Kaprio sala

Apsilankymui Kaprio saloje buvo skirta visa diena, todėl visi ekskursautojai galės atsikvėpti ir pasideginti paplūdimyje, kuris beje yra labai mažas. Pradžioje apžvalginėje ekskursijoje pamatėme prabangias vilas, svarbiausius salos statinius, o vėliau turėjome labai daug laisvo laiko. Norėdami pamatyti kuo daugiau gražių vaizdų, nusipirkome bilietus į laivą, kuris apipluktina aplink visą salą. Šiuo pirkiniu tikrai nesigailėjome, nes pamatėme tiek gražių vaizdų, tiek įspūdingų vietų, kad darbar pagalvoju ir noriu ten vėl sugrįžti.

Asyžius – San Marinas

Asyžiaus aplankymui nebuvo skirta labai daug laiko. Šis miestelis tikrai labai gražus ir turintis savų bruožų, tačiau man asmeniškai nebuvo kažko įspūdingo. Galbūt tai atsitiko, nes labai laukiau kelionės į San Mariną.

San Marinas mus pasitiko gražiu oru ir gražiais vaizdais. Įspūdinga kai stovi miesto aikštėje ir tolumoje matai jūrą, o dar labiau priverčia aikčioti, kai eini keliuku, o šalia tavęs iš abiejų pusių skardis. Moterims apsilankymas San Marine tapo tikrai atrakcija, nes čia labai pigūs odos gaminiai, todėl parduotuvių lankymas joms buvo svarbiausia pramoga. Išties nustebino tai, kad einant į parduotuvę su mumis pasisveikindavo ne Lenkiškai, ne Rusiškai (kaip buvo kituose miestuose), o Lietuviškai.

Venecija

Paskutinis lankytinas objektas šioje kelionėje. Visi begalo laukė šio miesto ir jo grožybių. Atvykę į miestą nesutikome daug turistų, nes buvo labai ankstyvas rytas. Tuom labai džiaugdamiesi aplankėme svarbiausius objektus, pamatėme didžiąją dalį Venecijos įžymybių. Laisvu laiku vaikščiodami aplankėme tikrai daug parduotuvių, turgelių, nes juk reikia parvešti lauktuvių Galbut liūdna tik tai, kad nepaplaukiojau gondola, tačiau pagailo pinigų ir nusprendžiau, kad aš čia dar grįšiu.

Kelionė tikrai buvo įspūdinga su tiek vaizdų, su tiek emocijų. Laukiu ir tikiuosi, kad dar pavyks nuvykti į Veneciją, Kaprį. Visiems tiems kas galvojote apie kelionę į Italiją, tikrai siūlau pasinaudoti „Grūdos“ agentūros pasiūlymu. Štai tiek įspūdžių iš atostogų, gaila, kad negalima visų jų aprašyti.

Šiandien teko teisėjauti Mažųjų miestelių krepšinio lygoje. Pats lygos pavadinimas iškart išduoda komandas dalyvaujančias šiame turnyre. Prieš rašydamas įrašą šiek tiek pasodomėjau ir sužinojau keletą įdomių faktų apie šią lyga. Svarbiausia turbūt tai, kad lyga yra suskirstyta į keturias provincijas: Aukštaičių, Centro, Pietryčių ir Dzūkų, o kiekvienoje provincijoje žaidžia 8 ir daugiau komandų.

Apie pačią lygos struktūrą, vykdymo principą nepasakosiu, todėl bus proga užsukti į patrauklią lygos svetainę – http://www.mmkl.lt.

Šiame įraše, tiesiog papasakosiu keletą įspūdžių iš pačių pirmųjų varžybų šioje lygoje. Šiandien teko teisėjauti atkrintamosiose varžybose tarp Aukštadvario ir Stakliškių komandų. Varžybos vyko Aukštadvario mokykloje (jei neklystu), ne pačioje didžiausioje salėje. Tik įėjus į salę pasitiko didelis sirgalių kuriamas triukšmas. Atrodo kas čia tokio, paprastas šeštadienis mažame miestelyje, tačiau krepšinio varžybos pritraukė žmonių apsiginklavusių bugnais, dūdomis ir  plasmasiniais buteliais. Visų šių instrumentų pagalba sukuriamas toks triukšmas, kurį labai retai išgirsi RKL varžybose. Vos tik prasidėjus varžyboms pasigirsta skanduotės, švilpimas ir visakeriopas savosios komandos palaikymas.

Šiek tiek susigulėjus dienos įspūdžiams, galiu pasakyti tik viena – tokiose vietose labai aiškiai pasimato, kad krepšinis yra Lietuvos antroji religija. Dėl jo pamišę netik miesto gyventojai, bet ir mažųjų miestelių atstovai.

Mūsų firmos centrinė būstinė įsikūrusi Prancūzijoje, Dijon mieste. Visi projektų vadovai yra įsikūrę ten, todėl norėdami geriau suprasti projekto esmę, visus reikalavimus turėjome susitikti, nes bendravimas virtualiame pasaulyje atima daug laiko ir tai yra gan sudėtinga.

Kelionė prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą, kai 11 val. turėjome tiesioginiu skrydžiu pasiekti Paryžių. Niekad dar nebuvau skridęs lėktuvu, todėl laukė pilnas įspūdžių skrydis virš debesų. Po dviejų su puse valandų skrydžio išlipome Šarlio de Golio oro uoste. Išties nesitikėjau, kad oro uosta gali būti toks didelis. Nusigauti iš vieno terminalo į kitą reikia netik daug laiko, bet reikia važiuoti ir vietiniu traukiniu. Kadangi mums reikėjo nuvažiuoti į Dijon miestą, todėl reikėjo rasti traukinį ar kitokį būdą nusigauti į “Gare de Lyon” traukinių stotį.

Pasiekus stotį sužinojome, kad artimiausias mums tinkantis traukinys, turintis laisvų vietų tik 21 val, todėl turėjome daugiau nei 4 valandas laisvo laiko. Tai leido mums šiek tiek pasivaikščioti po Paryžių, pamatyti mažą jo dalį. Šiek tiek pasivaikščioję ir užkandę Macdonalde grįžome į stotį, nes jau truputėlį jautėme nuovargį po jau beveik įpusėjusios kelionės.

Dar prieš vidurnaktį pasiekėme galutinį tikslą ir apsilankėme centrinėje “Manaty” būstinėje Dijon mieste. Pirmieji miesto įspūdžiai paliko tikrai gerą įspūdį, norą pamatyti miestą dienos šviesoje.

Pirmadienio rytas prasidėjo susipažinimas su “Manaty” darbuotojais. Pradžioje buvo nedrąsu, galbūt ne dėl aplinkos, bet dėl bendravimo įgūdžių kita kalba, tačiau kuo toliau viskas pasikeitė į gerąją pusę. Tik spėjęs atvykti į Dijoną, gavau “task list’ą” savaitei, todėl iškart reikėjo kibti į darbą. Atrodo tik pradėjau dirbti, o jau atėjo pietų metas.

Prancūzijoje pietūs trunka kokią pusantros valandos. Čia niekas neskuba pietauti, visi šnekučiuojasi, gurkšnoja vyną ar alų. Taip pat pietūs čia iš triejų patiekalų – užkandžio, pagrindinio patiekalo ir deserto. Per savaitę Prancūzijoje teko paragauti visokios rūšies maisto. Vieną dieną netgi teko paragauti sraigių. Prancūzų pietūs turbūt ir paliko didžiausią įspūdį iš šios kelionės.

Vieną dieną “Manaty” darbuotojai surengė vyno degustavimo varžybas. Kadangi nesu joks vyno mėgėjas ir dažnai jo negeriu, tai pavyko atskirti 6 vynus iš 8 t.y. pasakyti raudonas ar baltas. Patys prancūzai varžėsi daug rimtesnėje dvikovoje – jiems reikėjo pasakyti vyno pavadinimą. Po įnirtingos kovos, vienas iš jų teisingai ištarė net 6 vynų pavadinimus

Kelionė namo prasidėjo jau 6 val. ryto. Laukė 2 valandų kelionė į oro uostą. Nuvykus ten reikėjo dar palaukti 4 valandas iki lėktuvo, tačiau likus 2 išvydome užrašą “DELAYED”. Tai tikrai nepakėlė nuotaikos, nes mes skridome maršrutu su persėdimu Paryžius – Ryga – Vilnius, todėl grėsė pavėlavimas į kitą lėktuvą. Tačiau lėktuvas vėlavo tik 30 min. ir sėkmingai pakilę, nusileidome Rygos oro uoste, kur po valandos jau laukė paskutinis skrydis į Lietuvą. Lietuvoje nusileidome šiek tiek po 21 val. Išlipus iš lėktuvo ir einant į atvykimo salę, Vilniaus oro uostas pasirodė toks didelis, kaip niekad negalvojau.

Štai tokie trumpi mano įspūdžiai iš komandiruotės į Prancūziją. Tikrai tikiuosi, kad labai greit galėsiu į Prancūziją nuskristi ne darbo reikalais.

Akimirka iš praėjusios savaitės skrydžio lėktuvu. Kaip man sekėsi sužinosite jau šį savaitgalį!

„Jūsų durys – pirmosios!“ – tai viešojo transporto projektas Vilniuje. Jau beveik savaitę visi Vilniaus viešojo transporto keleiviai į autobusus ir troleibusus įlipa pro priekines duris. Dar neprasidėjus šiai naujovei, buvo girdėti daug neigiamų ir teigiamų nuomonių, pasiūlymų, o dar daugiau jų atsirado po liepos 15 d. Kiekvieną dieną į darbą tenka važiuoti autobusu ir troleibusu, todėl apie šią sistemą turiu savo nuomonę ir pasiūlymų. Visa tai pasistengsiu apžvelgti šiame įraše

Vairuotojų reakcija

Dabar vairuotojas netik valdo transporto priemonę. Jis stotelėse tampa ir kontrolieriumi, kuris stebi įlipančius keleivius. Turbūt daugelis vairuotojų turi savo nuomonę apie šį projektą ir kartais iš jų elgsenos galima suprasti, kad ji nėra pati geriausia. Kodėl? Ogi, jie nerodo jokio dėmesio keleiviams. Susikoncentruoja žiūrėdami į veidrodėlį, o keleiviai žymi bilietą ar ne visiškai neįdomu. Žinoma, daryti du darbus yra sudėtinga, tiesiog daugelis to nenori daryti. Visada malonu, kai įlipus į autobusą tau nusišypso ir linkteli pamatę tavo bilietą, tačiau tai būna labai retai. Dažniausiai tai pamatai susiraukusį vairuotoją, kuris tarsi sako greičiau, vėl vėluoju. Tokioje situacijoje bilieto rodymas beprasmiškas, nes jautiesi visiškai ignoruojamas.

Didelis keleivių kiekis

Turbūt tai didžiausias klausimas vykdant šį projektą. Kaip greit sulaipinti didelį kiekį keleivių tik pro vienas duris. Oficialus projekto puslapis teigia:

Ką darysite, jei piko metu bus dideli keleivių srautai ir visiems sulipti per priekines duris užims labai daug laiko?

Mums svarbiausia yra keleivių patogumas. Jei susiklostys situacija, kai norint sutaupyti laiko patogiausia būtų keleivius įleisti per visas autobuso duris, sprendimą jas atidaryti priims vairuotojas.

Galbūt geras sprendimas, tačiau tikrai jis dar nėra taikomas arba vairuotojui sunkiai įvertinamas dalykas – didelis keleivių srautas. Pastarąsias kelias dienas teko važiuoti gana gerai pripildytuose troleibusuose ir pasimatė pagrindinė problema – keleiviai nesugeba praeiti į autobuso galą. Stotelėje įlipusiems žmonės nėra vietos net atsistoti (kartais net įlipti), nes daugelis tiesiog įlipa vos vos ir atsistoja. Jei jie susiprastų ir praeitų į autobuso galą, tikrai atsirastų dar didesnis patogumas važiuojant viešuoju transportu.

Turbūt didžiausias klausimas, kaip ši sistema veiks rugsėjo mėnenį, kai studentai grįš į Vilnių? Manau, kad padaugėjus keleivių kiekiui, projekto koordinatoriai tikrai turės imtis kažkokių permainų. Kodėl? Ogi, yra keli pavyzdžiai:

Sekmadienio vakaras. Į traukinių stotį atvyksta greitasis traukinys „Klaipėda – Vilnius“. Didžioji keleivių dalis keliauja troleibusu, kuris paženklintas antruoju numeriu. Prie žmonių kiekio pridėjus tai, kad jie su dideliais kelionkrepšiais (dažniausiai pilnais maisto ;D ), gaunasi tikra sumaištis lipant TIK pro priekines duris.

Taip kelionė turėtų atrodyti mūsų kelionė viešuoju transportu (Oficialus akcijos video)

Naujos sistemos nepripažinimas

Vakar vakare traukiniu keliavau į Vilnių. Visa kelionė užtruko tiktai ilgiau nei planuota, nes pasirodo, bevažiuojant sugedo lokomotyvas. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Jau prieš 18 val. aš buvau prie Telšių geležinkelio stoties. Čia laukiau traukinio Klaipėda – Vilnius, kuris atvažiuoti turėjo 18:18. Likus kelioms minutėms iki traukinio atvykimo, išgirdome pranešimą:

Greitasis traukinys Klaipėda – Vilnius vėluos 15 min.

Iškart daugelis keleivių pradėjo piktintis, nes visi jau žinojo, kad tas penkiolikos minučių vėlavimas nieko gero nežada, o ypač tai atsilieps atvykus į Vilnių.

Taigi, kaip buvo pranešta traukinys atvyko šiek tiek po pusės septynių. Tikrai nemaniau, kad jau tas 15 minučių atsilikimas nuo grafiko dar labiau padidės, tačiau atsitiko, kaip niekas nenorėtų. Į Vilnių traukinys įvažiavo ir sustojo stotyje – 22:20 (turėtų atvykti – 21:40). Kaip matote, tikrai gerokai vėlavome. Turbūt niekas smarkiai taip neįsimintų šio pavėlavimo, jei ne viena labai paprasta problema – KAIP GRĮŽTI NAMO?. Daugumai šio traukinio keleivių reikia parsigauti į Saulėtekį, todėl paskutinieji troleibusai visiškai perkimšti. Kadangi, man reikia grįžti į Baltupius, o 34 autobusas jau išvažiavo, o kitus autobusus arba nebespėjau, arba reikia labai ilgai laukti.

Kadangi ne vienas atsidūriau tokioje situacijoje, todėl išsikvietėme taksi ir ramiai grįžome, Belieka džiaugtis, kad šiais laikais, taksi kilometro kaina nedidelė, todėl nereikėjo pakloti labai didelės sumos.

Tai va, vakar taip grįžau namo, tikrai daugiau nenorėčiau patirti vėl tokios nesąmoningos kelionės, nes su sunkiomis tašėmės keliauti po Vilnių ir trankytis iš vieno autobuso į kitą, ar mokėti visiškai nereikalingai išleistus pinigus tiesiog nesąmoninga.

Labai senai berašiau. Vis neturėdavau laiko kada prisėst prie savo blogo. Pagaliau radau laiko ir turbūt jau tradiciškai, įrašas gimsta keliaujant traukiniu Vilnius – Klaipėda.

Dabar sėdžiu paskutiniajame traukinio vagone (12), visi keleiviai sėdi po du, o aš vienas. Atrodo įprasta kelionė namo, tačiau yra keletas skirtumų. Pirmiausia – už lango pavasaris, bundanti gamta, besišypsantys žmonės. Jei traukinio vagone bėganti informacinė eilutė neklysta, oro temperatūra – 19,2 C. Antras skirtumas – oras lauke šiltas, o temperatūra vagone tokia pat kaip ir žiemą – 26 laipsniai. Žinoma šilumos niekados nebūna perdaug, tačiau dabar tikrai karšta. Pastarasis pastebėjimas priminė savaitės pradžioje girdėtą nuomonę apie energijos taupymą.

Pirmadienį ir antradienį Mykolo Romerio universitete svečiavosi profesorius iš JAV. Jis vedė dviejų dalių paskaitą “Energy management in business”. Nors priš pat pirmąją paskaitą, galvoje sukosi mintys apie atsisakymą dalyvauti, tačiau vėliau džiaugiausi, kad taip nepasielgiau. Kadangi pagrindine paskaitos tema – energijos taupymas, bei optimizavimas, tai išgirdau gana daug gerų ir įdomių idėjų apie gamtosaugą, išteklių taupymą. Turbūt labiausiai patikęs pasisakymas buvo apie rūkymą:

rūkydami jūs teršiate netik savo plaučius, bet ir aplinkinių. Kuom jie nusikalto, kad galite gadinti jų sveikatą, bei teršti orą, kuris bus reikalingas ateinančioms kartoms.

Pagrindinis paskaitos tikslas – parodyti, kad naudojant matematines formules, tiesinį programavimą, galima sukurti sistemą, kuri padės netik saugoti verslininkų pinigus, bet ir leis mums sunaudoti mažiausią energijos kiekį. Mano manymu, įgyvendinus šio profesoriaus pateikiamą sumanymą, tikrai galėsime sunaudoti tik tą energijai, kuri reikalinga šiam darbui atlikti. Be to apskaičiavus mes galėsime pasirinkti optimaliausią energijos variantą – saulės, vėjo ar kitokio tipo energiją.

Antradienį taip pat teko apsilankyti Mykolo Romerio universiteto finansų klubo “iSet” organizuotoje paskaitoje. Šioje paskaitoje išgirdome kaip žmonės pradėjo kurti savo verslą, patarimus apie sėkmingą verslo vystymą. Dažniausiai paskaitos metu, bei užsiėmimuose susijusiose su verslu, girdėta frazė- “Dabar pats patogiausias laikas pradėti verslą”. Ši frazė “iSet” klubo paskaitoje tikrai buvo pavartota keletą kartų. Pagrindinis kriterijus – ekonominė krizė, kurios metu galima lengvai patekti į rinką, svarbiausia gera verslo idėja.

Šios dvi paskaitose išgirstos mintys tikrai privertė susimąstyti apie mūsų visuomenę, pokyčius joje. Manyčiau, kad daugeliui mūsų reiktu rimtai susimąstyti apie savo elgseną ir pradėti suprasti, kad pasaulis yra skirtas netik mums vieniems, bet ir ateinančioms kartoms. Ši mintis turi suktis netik mūsų galvose, bet ji turi priversti mus imtis veiksmų.

P.S. Kadangi norėjau pasiklausyti anksčiau minėtų paskaitų, tai teko praleisti labai daug laiko universitete. Antradienį jame prabuvau nuo 9 val. ryto iki 19 val. 30 min.(Turėjau tik 1 val. pertrauką, likusį laiką – paskaitos). Po tokios dienos tikrai pasijutau visiškai protiškai išsunktas.

Sveiki Gana senai berašiau apie kelionę. Šiandien vėl keliauju namo, o aplink sėdi keli pažįstami ir triušiukas “Šmikis” . Kaip tik šiuo momentu šis triušiukas laksto ant sėdynės ir priverčia nusišypsoti visus keleivius, sėdinčius traukinio kupe.

Kai paklausiau, kodėl jai prisireikė šio gyvūnėlio, išgirdau labai paprastą atsakymą:  “Juk visiems reikia draugo ”. Tikrai sutinku su šiuo teiginiu, juk šie maži sutvėrimai tikrai pakelia nuotaiką, priverčia apie kažką pagalvoti. Traukinyje šis gyvūnėlis tikrai privertė nusišypsoti visus keleivius, sėdinčius kupe.

Mano draugų rate, tai ne pirmasis žmogus, turintis gyvūnėlį. Turiu du grupiokus – Gediminą, bei Justę, kurie namuose turi augintinius. Gedas – šunį, o Justė – šešką(niekada negalvojau, kad namuose galima jį auginti). Kalbant su jais, gali išgirsti, kokį nors įdomesnį jų iškrėstą pokštą. Jau papasakojus apie jį kyla šypsena, tikiu, kad matant šį veiksmą galima linksmai pasijuokti.

Baigdamas šį įrašą tarsi susiformavo nuomonė, kad šie maži sutvėrimai tikrai priverčia nusišypsoti mūsų tamsiame ir niūriame gyvenime. Žinoma, jie reikalauja daug priežiūros, tačiau ko nepadarysi vardan geros nuotaikos ir gerų įspūdžių.

Na štai ir vėl baigėsi savaitgalis, kurio matu niekaip neradau laiko prisiėsti prie blogo ir parašyti kažką naujo. Na dabar liko tik dvi savaitgalio valandos ir pagaliau atlikau visus darbus.

Pradžioje galvojau ką parašyti, tada įsijungęs WLW(Jį naudoju jau nuo Sausio 19 d.). Jau buvau sugalvojęs jums išdėstyti savo nuomonę apie šio savaitgalio krepšinio įvykius, tačiau sumąsčiau kitaip.

Sumąsčiau pasinaudoti WLW siūloma galimybe įterpti žemėlapį į įrašą. Todėl sudėliojau smeigtukus, į vietas, kurias aplankiau per savaitgalį. Žinoma jų nėra daug, tačiau pagalvojus, kad keliavau tik su viešuoju transportu, kuris savaitgaliais retai važiuoja, tai susidaro gana ilgas maršrutas. Apie kiekvieną vietą aprašiau prie smeigtuko, todėl jums liko tik paspausti ant žemėlapio ir pažiūrėti, kuriose Vilniaus vietose aš pabuvojau.

P.S. WLW – tai Windows Live Writer

Niekada nebuvau pagalvojęs, kad kažkada parašysiu tokio tipo įrašą. Turbūt tie, kas naudojasi viešuoju transportu Vilniuje, supras mano skundą.

Jau tikrai nevieną kartą man atsitiko labai nuotaiką sugadinanti, bei nuvilianti situacija. Žingsniuojant ramiai link autobusų stotelės ir žinai, kad tik už penkių minučių teatvyks reikiamas autobusas. Jau gana vėlyvas vakaras. Eidamas pastebi, kad stotelėje jau stovi autobusas ir lipa keleiviai. Pradedi bėgti, nes žinai, kad kito laukti teks 20 min. Pribėgi prie autobuso ir durys užsidaro prieš tave. Tada dar galvoji, kad jos atsidarys, bet pasitaiko vairuotojų, kurie to nepadaro. Svarbiausias faktas, žmonės autobuse sako vairuotojui, kad dar yra keletas keleivių norinčių patekti į autobusą, tačiau tai jau nebesvarbu.

Žinoma, suprantu vairuotojus, kurie vėluoja važiuodami savo maršrutu ir skuba, tačiau vakare atvažiavus 5 ar daugiau minučių anksčiau, niekaip nesuprantu. Mano nuomone, autobusai vakarai turėtų tikrai įsitikinti ar nebėra žmonių, norinčių patekti į autobusą, nes niekur skubėti nereikia, keleivių skaičius taip pat nėra didelis.